Rūpintis žmogumi paskutinėmis gyvenimo dienomis – vienas svarbiausių ir vertingiausių dalykų, kuriuos galime padaryti kitam žmogui. Labai svarbu išeinančiojo atsiprašyti. Sulaukti atleidimo. Atleisti patiems. Šie dalykai apsprendžia mirties kokybę. Tam nereikia pinigų. Tai taip paprasta ir natūralu – padėti žmogui, kad jis nejaustų ne tik fizinio skausmo, bet ir nepatirtų baimės ir vienatvės jausmo. Kad neliktų vietos sielvartui. Net jei žmogaus nebeįmanoma išgydyti, tai nereiškia, kad mes niekuo nebegalime jam padėti. Būnant šalia mirštančio artimojo nereikia kalbėtis vien tik apie mirtį – tiesiog būtina kalbėtis apie gyvenimą, meilę, dalintis mielais, brangiais prisiminimais, išklausyti, rasti laiko ir drąsos pasakyti svarbiausius žodžius.                 Tuomet likusioms dienoms suteikiame prasmės.

        Kiekvienas iš mūsų yra vertas pagarbos. Buvimas šalia mirštančiojo – tai ir kultūros dalis. Kaip mes elgiamės su išeinančiuoju: ar kuriame namų jaukumą, ar palaikome švarą, kokią pagalbą pasiūlome likusiam gyvenimo laikui įprasminti? Juk tai yra būtent tas laikas, į kurį galime sudėti visą savo meilę – gal per gyvenimą neturėjome kada, o gal nenorėjome jos parodyti ar nedrįsome, gal manėme, kad tai nėra taip svarbu, nes kasdienių darbų ir skubos verpetuose nepastebėjome, kad pamirštame vieni kitiems net padėkoti. Tas dabar, kai esame šalia išeinančiojo, suteikia galimybę visa tai ištaisyti, negailėti laiko ir dosniai atverti širdį, nes tai atsisveikinimas prieš išsiskyrimą. Nors ir laikiną. Tame yra pilnatvė, nes, ko gero, joks kitas laikas nėra toks pilnas, kaip tas, kuomet suvoki – žmogus stovi ties amžinybės slenksčiu, laikas tirpsta ir tas buvimas drauge su juo yra be galo trapus. Kitaip imi vertinti praeities konfliktus, kivirčus, piktus žodžius ir nesusipratimus, o tos likusios akimirkos tampa nepaprastai vertingos ir brangios.

         Tuomet tampa aišku, kad svarbu ne tai, kiek laiko praleidote kartu, daug svarbiau kaip jį praleidote. To laiko kokybė nepaprastai svarbi – kiek parodėte meilės, kiek padarėte ko nors gero ar net išpildėte paskutinį norą, nes gal būtent šiuo metu gali aplankyti suvokimas, kad nuoširdūs ir gražūs santykiai – didžiausia vertybė gyvenime.

        Kad gyventumėte be kaltės jausmo, padarykite viską, kas tik įmanoma, kas tik nuo jūsų priklauso bent jau prieš išeinant. Elkitės taip, kaip norėtumėte, kad atėjus laikui taip elgtųsi su jumis. Kartais reikia mokėti tiesiog patylėti. Klausytis, išklausyti ir mylėti. Tai galimybė dalintis gerumu. Sakyti meilės ir dėkingumo žodžius. Tai nesunku, nes juk lieka tik tai, kas yra svarbu ir gražu. Ir tas prisiminimas išlieka ilgai.

 

Išlydėtoja Margarita