Nelengva rasti tinkamus žodžius kalbant apie mirtį.
Mano požiūris į mirties procesą susiformavo iš asmeninės patirties, prisilietus prie artimųjų išėjimo slėpinio, ir yra pagrįstas teosofiniu, filosofiniu, antropoteosofiniu požiūriu. Visu tuo noriu pasidalyti su žmonėmis, kuriems tai rūpi.
Reikia išdrįsti kalbėti apie mirtį kaip apie žmogiškąją patirtį, apie perėjimą. Nenoras arba baimė tai daryti, apmąstyti mirties slėpinį yra vienas didžiausių trukdžių, neleidžiančių tinkamai pasiruošti neišvengiamai tikrovei.
Esu atvira pokalbiams su išeinančio ar išėjusio žmogaus artimaisiais, ir pasiruošusi padėti jiems suvokti mirties, kaip perėjimo iš vieno pasaulio į kitą, procesą. Suprasdami, kaip viskas vyksta, mes galime labai padėti ne tik išėjusiai sielai, bet ir sau. Esu pasiruošusi pasidalyti žiniomis apie mirimo ir mirusiųjų palydėjimo kultūrą.
Išlydėtoja Margarita

Kūčių ir kalėdiniuose papročiuose yra daug užuominų apie mirusiuosius ir vėles. Kai kurie tyrinėtojai į kalėdinius mirusiųjų pagerbimo papročius žiūri kaip į Vėlinių tęsinį. Tačiau atidesni papročių tyrimai rodo, jog anksčiau lietuviai, kaip ir visi indoeuropiečiai, mirusiuosius prisimindavo keturis kartus per metus. Štai dar 1938 m. laikraštis rašė: “Senieji Pasarčių kaimo žmonės prisimena, kad seniau buvusios ‘dūšių velykėlės’ ir ‘dūšių kūčelės’, bet kas jos tokios buvo, šiandien nebeatsekama”. Slavai šį paprotį išlaikė ilgiau. Kai kuriose vietovėse jie ir dabar mirusiuosius mini keturis kartus per metus.

Visur Lietuvoje buvo paprotys ant stalo, toje vietoje, prie kurios sėdėdavo tais metais miręs šeimos narys, pastatyti ir uždegti grabnyčią, kartais - pastatyti dar ir kryželį. Jau mūsų amžiuje neretai greta dar padėdavo eglės šakelę, šventojo paveiksliuką arba nuotrauką. Šio amžiaus pradžioje atsirado paprotys ant stalo, mirusiojo vietoje, dėti lėkštutę. Kartais ant lėkštutės sukryžiuodavo valgymo įrankius ar patiesdavo juodą kaspiną. Kapčiamiesčio apyl. toje vietoje, kur sėdėdavo miręs senelis, dėdavo dvi sukryžiuotas šakeles arba gėlytę: tai skatino vaikus įsivaizduoti, kad senelis greta jų, tik nematomas; jie turėdavo papasakoti, ką atmena apie senelį.
Kai kurie XX a. pradžioje gimę žmonės dar atmena, kad Kūčių valgių buvo atidedama mirusiesiems. Pavyzdžiui, P. Česnuliavičius (g. 1908 m.) iš Valkininkų apyl. pasakojo, kad prieš Kūčias dūšelėms į atskirą indą po truputį įdėdavo įvairių valgių.
Valgių mirusiesiems dėdavo ne tik ant Kūčių stalo. Po stalu dėdavo duonos ir druskos, krosnies priekaktyje “garsvytniko”. Valkininkų apyl. per petį į kertę prie lango nuliedavo aguonpienio. Kitur lėkštę su valgiais statydavo ant palangės. Vilkijos apyl. dar iki 1934 m. (tai vėliausiai užregistruota data) įvairių patiekalų “dūšioms” dėdavo prieangyje, už durų, ant kėdės.
Po vakarienės dauguma Lietuvos gyventojų stalo nenukraustydavo. Priežastis aiškindavo įvairiai, dažniausiai - kad paliekama mirusiųjų vėlėms, kiti - kad “ateis Dievulis valgyti”, kad “nakčia atėjęs kūdikėlis Jėzus turėtų ko pavalgyti ir šienelio atsigulti”, “Kristus su angelais” ir pan.
Tačiau jau šio šimtmečio antrame dešimtmetyje kai kuriose šeimose valgių likučius po vakarienės nuimdavo, ant stalo palikdavo tik neuždengtą staltiese šieną. Kiti palikdavo dar kryželį ir kalėdaitį dvasioms maitintis.
Paliktas nakčiai nenukraustytas Kūčių stalas, kaip ir pasakojimai apie Velykę bobutę, jaudrino vaikų vaizduotę. Antai Kapčiamiesčio apyl. po vakarienės vaikams tėvai sakydavo: “Šiąnakt ateis kūčiukas”. Vaikai su nerimu klausinėjo, į ką jis panašus, tas mažas berniukas Jėzulis. Merkinės apyl. vaikai aslą palei stalą pabarstydavo smėliu, kad matytųsi, kaip naktį ateina valgyti piemenėliai. Liubavo apyl. atsikėlę vaikai bėgdavo žiūrėti, iš kurio dubenėlio nuvalgyta. Jei būdavo mažiau, sakydavo, kad būta angeliukų.

Aleksandras Žarskus

Šaltinis: vydija.lt