Jaučiau, kad byra paskutinės mamos laiko smiltys.

Mes su broliu užsidegėme Grabnyčios žvakelę ir ramiai prisėdome prie mamos lovos. Aš iš vienos pusės, brolis iš kitos. Mamos kvėpavimas rimo ir tarpai tarp jos įkvėpimų vis ilgėjo. Norėjosi paimti mamos ranką ir sąmoningai dalyvauti jos perėjimo misterijoje. Artinosi didingas momentas.

Brolis paėmė kitą mamos ranką. Aš tyliai meldžiausi. Širdyje buvo visiškai ramu, supratau vyksmo neišvengiamybę ir baigtį.

Paskutinis mamos iškvėpimas, lyg gilus atodūsis – pagaliau užtarnautasis atilsis.

Nesulaukęs kito įkvėpimo, brolis suėmė mamos riešą bandydamas užčiuopti pulsą. Širdis nustojo plakti. Supratome, kad šį pasaulį ir šį kūną mama paliko. Brolis užspaudė akis.

Patepiau jos kaktą švęstu aliejumi ir prie žvakių šviesos valandėlę meldžiausi už mamos Sielą. Skubėti nebuvo kur. Laukė trys paros atsisveikinimo. Žvakės liepsna nevirpėdama pleveno, tarsi nutiesdama mamai kelią į naujus namus. Tegul su meile uždegta žvakelės šviesa šildys ją kelyje.

Kad ir kaip tuo metu nesinorėjo nutraukti tos ramybės, turėjome iškviesti greitąją pagalbą, nes tik medikai gali konstatuoti mirtį.

Išvykus greitajai, daugiau joks svetimas žmogus nebeprisilietė prie mano mamos kūno, kol neatidavėme jo ugniai. Pelenėlius žemei.

Mano dukros padėjo man aprengti mamos kūną ir suruošti į paskutinę kelionę. Net minčių nebuvo, kad tai galėtų daryti kažkas svetimas. Ir jokių šaldytuvų. Mama tiesiog nepakentė šalčio.

Visos kartu prausėme kūną minkštu, šiltame vandenyje sudrėkintu rankšluosčiu. Pagal senąsias tradicijas pirmiausia prausiamas veidas, po to rankos, krūtinė ir galiausiai kojos. Ramiai, pagarbiai ir be ašarų. Tuo ypatingu ritualu išreiškėme savo dėkingumą mielai mamai ir močiutei.

Pasitarusios išrinkome mamai šviesią suknutę ir ja apvilkome, kaklą papuošėme jos mėgstamais gintaro karoliais. Į rankas, sudėtas ant krūtinės viena ant kitos, įdėjome mamai brangų Dievo Motinos atvaizdą. Taip sutvarkytą ir parengtą mamos kūną šeimos vyrai įkėlė į karstą. Prasidėjo budynės. Kaip ir dera, kaip ir įprasta nuo seno, tris paras, nepaliekant kūno vieno, su daug žvakių ir maldų, kurios padeda Sielai.

Tai pati svarbiausia atsisveikinimo ir dėkingumo už gyvenimą šventė. Kiekvienas iš mūsų yra vertas pagarbos. Svarbu suprasti, kokią vertę suteikiame gyvenimui. Visa tai mes ir parodome, (ne)sąmoningai atskleidžiame per savo artimojo palydėtuves.

Išlydėtoja Margarita