Pasidalinsiu vokiečių rašytojo ir filosofo ABD-RU-SHIN mintimis apie mirtį iš knygos "TIESOS ŠVIESOJE. GRALIO ŽINIA." Po Pirmojo pasaulinio karo jis važinėjo po Vokietiją ir skaitė paskaitas siekdamas duoti atsakymus į jam keliamus klausimus ir norėdamas ieškantiems parodyti kelią, išaiškinti Visatos dėsnius. 

"Nors visi žmonės nuo vaikystės supranta, kad kažkada turės mirti, dauguma visada stengiasi tokias mintis vyti šalin. Daugelis netgi supyksta, kai apie tai kalbama jų akivaizdoje, kiti uoliai vengia kapinių, šalinasi laidotuvių ir stengiasi kuo greičiau išsklaidyti įspūdį, kurį palieka gatvėje netyčia sutikta laidotuvių procesiją.

Vis dėl to juos visuomet spaudžia slapta baimė, kad vieną kartą ir juos gali netikėtai užklupti mirtis. Neapibrėžta baimė neleidžia rimtai apmąstyti šio nekintančio fakto. <...>

Mirtis ir gimimas yra glaudžiai susiję, nes yra vienas kito pasekmė. <...>

Jie pjaus tai, ką mintimis ir poelgiais pasėjo savo žemiškajame gyvenime. Net mažiausios smulkmenos lieka nepataisytos ar net nepakeistos! Negalėdami pasipriešinti jie bus įsukti į griežtai veikiančių Sąveikos Įstatymų ratus, kad būdami juose subtiliosios materijos pasaulyje išgyventų visa tai, dėl ko  klydo, taigi, ką klaidingai įsitikinę galvojo ir darė.

Žmonės turi pagrindo bijoti valandos, kai išsilaisvins iš žemiškojo grubiosios materijos kūno, kurį laiką tarnavusio jiems kaip apsauginė siena nuo daugelio subtiliosios materijos procesų. Ši apsauginė siena jiems buvo duota kaip skydas ir slėptuvė, kad būdami už jos netrikdomoje ramybėje jie galėtų daug ką pakeisti į gera arba netgi visai atpirkti tai, kas be šios apsaugos būtų turėję juos sunkiai užgriūti.

Dukart labiau, gal net dešimtkart liūdniau dėl to, kuris šį žemiškosios būties malonės laiką lyg apsvaigęs prasvirduliuoja lengvabūdiškai save apgaudinėdamas. Taigi, daugelio žmonių baimė ir išgąstis yra pagrįsti.

Visai kitaip yra tiems, kurie neprašvaistė savo žemiškosios būties, kurie dar suspėjo, net jei ir vėlai, tačiau ne iš baimės ir išgąsčio įžengti į dvasinio kilimo kelią. Savo rimtus ieškojimus kaip lazdą ir atramą jie pasiima su savimi anapus į subtiliosios materijos pasaulį. Nebūgštaudami ir nebijodami jie gali žengti iš grubiosios į subtiliąją materiją. Šio žingsnio niekam nepavyks išvengti, nes viskas, kas yra laikina, kaip grubiosios materijos kūnas, kada nors vėl turės mirti. Gėris tada suteiks jiems laimę, o tai, kas sunku, jiems bus duota įveikti stebėtinai lengvai; geri ketinimai padeda labiau, negu jie kada nors manė.

Pats mirties procesas yra niekas kita kaip tik gimimas subtiliosios materijos pasaulyje. Panašus į gimimo procesą grubiosios materijos pasaulyje. <...>

Kuo stipriau savo norais jis save kaustė prie Žemės, taigi, prie grubiosios materijos, nenorėdamas nieko žinoti apie tolesnį gyvenimą subtiliosios materijos pasaulyje, tuo tankesnė dėl jo paties norų bus gija, rišanti jį prie grubiosios materijos kūno, o kartu ir subtiliosios materijos pasaulyje.

Kuo subtiliosios materijos kūnas tankesnis, tuo jis sunkesnis pagal įprastus įstatymus, tuo tamsesnis atrodys. Dėl savo didelio panašumo ir artimos giminystės su visa grubiąja materija jis labai sunkiai atsiskirs nuo fizinio kūno. Nutinka net taip, kad subtiliosios materijos kūnas kartu junta paskutiniuosius grubiosios materijos – kūno – skausmus, taip pat visą irimą pūvant. Deginant jis taip pat nebus nejautrus.

Po to, kai galiausiai ši jungianti gija nutrūksta, subtiliosios materijos pasaulyje jis nusileidžia iki ten, kur aplinka bus tokio paties tankio ir sunkio kaip jis. <...>

Kitaip yra žmonėms, kurie jau žemiškojoje būtyje pradėjo kilti į visa, kas kilniau. <...>

Dėl savo didesnio subtilumo šis jungiantis saitas nutrūksta greičiau, todėl subtiliosios materijos kūnas per daug trumpesnį laiką visiškai išsilaisvina ir tada sklendžia į tą sritį Aukštybėse, kuri susideda iš tos pačios subtilesnės, lengvesnės substancijų rūšies. <...>

Toks lengvesnis, ne toks tankus subtiliosios materijos kūnas savaime atrodo šviesesnis, skaidresnis, kol galiausiai tampa toks subtilus, kad iš jo pradeda veržtis ir sklisti jo dvasinė šviesa, kol visas švytėdamas jis pereina į Dvasios sferą.

Tegul bus įspėti šalia mirštančiojo esantys žmonės, kad jie nepradėtų garsiai raudoti. Atsiskiriantį arba galbūt jau šalia stovintį subtiliosios materijos žmogų gali sujaudinti per daug stipriai rodomas išsiskyrimo skausmas, kurį jis gali girdėti ar jausti. <...>

Dėl to mirštančiojo kambaryje būtinai privalo viešpatauti ramybė, reikšmingai valandai prideranti ori rimtis!"