Nelengva rasti tinkamus žodžius kalbant apie mirtį.
Mano požiūris į mirties procesą susiformavo iš asmeninės patirties, prisilietus prie artimųjų išėjimo slėpinio, ir yra pagrįstas teosofiniu, filosofiniu, antropoteosofiniu požiūriu. Visu tuo noriu pasidalyti su žmonėmis, kuriems tai rūpi.
Reikia išdrįsti kalbėti apie mirtį kaip apie žmogiškąją patirtį, apie perėjimą. Nenoras arba baimė tai daryti, apmąstyti mirties slėpinį yra vienas didžiausių trukdžių, neleidžiančių tinkamai pasiruošti neišvengiamai tikrovei.
Esu atvira pokalbiams su išeinančio ar išėjusio žmogaus artimaisiais, ir pasiruošusi padėti jiems suvokti mirties, kaip perėjimo iš vieno pasaulio į kitą, procesą. Suprasdami, kaip viskas vyksta, mes galime labai padėti ne tik išėjusiai sielai, bet ir sau. Esu pasiruošusi pasidalyti žiniomis apie mirimo ir mirusiųjų palydėjimo kultūrą.
Išlydėtoja Margarita

Kuomet pasaulį drebina sparčiai plintantis virusas, nusinešantis ne taip jau ir mažai gyvybių, kuomet iškyla realus mirties pavojus, kiekvienas bent kažkiek susimąstome apie tai, kad šioje žemėje visgi esame laikini. Ir laikini yra mūsų artimieji.

Todėl tiek pas mane asmeniškai, tiek įvairiose pagalbos ir savipagalbos grupėse padaugėjo klausimų, kaip įveikti panišką mirties baimę. Taigi, šiandien apie ją.

Mirties baimė yra natūrali - tai išlikimo instinktas. Jei nebijotume mirti, tai nesisaugotume ir labai greitai žūtume. Deja, visi mes šioje žemėje esame laikini ir tą žinome. Gyvenimas yra tam tikra laiko atkarpa tarp gimimo ir mirties. Ir niekas nežinome, kiek mus „atmatuota ir atkirpta“.

Tačiau jei baimė numirti tampa fobija, jei kyla pakankamai jaunam ir sveikam žmogui, jei ji yra tokia stipri ir įkyri, kad trukdo gyventi, su ja reikia tvarkytis kitaip.

 

Kai įkyriai lenda mintys apie galimą gyvenimo pabaigą ir ima klaikus nerimas, nepulkite jo slopinti dirbtiniu pozityvu. Gera žinia yra ta, kad mirties siaubas mus gali pabudinti visaverčiam gyvenimui. Iš asmeninės ir darbinės praktikos bei literatūros galiu pasakyti, kad po mirties baime slepiasi didelė baimė arba tingėjimas GYVENTI. T.y., GYVENTI TAIP, KAIP IŠ TIKRŲJŲ NORISI. Ne šiaip egzistuoti, stumti dienas, ne vaikytis madų, daiktų, karjeros ar prestižo, ne taip, kaip kitiems atrodo, kad turėtum, bet gyventi tikrąja šio žodžio prasme – priimti pačiam sprendimus, tokius, kokie atrodo geriausi, prisiimti pilną atsakomybę už juos, atrasti savo pašaukimą, realizuoti save pagal jį, kvėpuoti pilnais plaučiais, mėgautis gyvenimu. Būti pačiam savo gyvenimo šeimininkais. O tam reikia drąsos, atsakomybės ir pastangų. Dėl to mes nuo savo gyvenimo kartais norime pabėgti. Juk žymiai lengviau yra padaryti, kaip pripratęs, kaip visi, kaip kažkas pataria ir pan.
Visgi, svarbiausia mums šioje Žemėje yra ne „pratempti kiek galima ilgiau“, bet nugyventi kuo geriau ir prasmingiau. O kokia gi ta gyvenimo prasmė? Nefantazuokime, kad reikia būtinai išrasti vaistus nuo vėžio, sumušti pasaulio (ar bent savo šalies rekordą), uždirbti milijoną ir pagimdyti bent tris vaikus. Tai netgi nėra nusipirkti, o paskui parduoti Ferrarį. Nebūtina viską mesti ir iškeliauti į kalnus ar bastytis po pasaulį. Nors gali būti IR išvardinti dalykai.
Savo gyvenimo prasmę turime kiekvienas – tai yra tiesiog žinojimas dėl ko aš gyvenu. Ir, svarbiausia, gebėjimas bei drąsa GYVENTI TAIP, KAIP PATS NORIU. Gyvenimo prasmė yra atrasti SAVO prigimtį, pomėgius, tikslus, vertybes ir pagal juos gyventi. Taip pat būti naudingu pasauliui, išnaudojant savo gebėjimus ir talentus. Jausti. Džiaugtis gyvenimu. Mylėti ir būti mylimu. Mylėti savo žmones, savo darbą, savo namus, savo laiką. Savo gyvenimą. Labai apibendrinant, tai yra tiesiog būti laimingu ir leisti būti laimingais kitiems. Va tokia ta gyvenimo prasmė.
Kai sakau „gyventi savo gyvenimą“, tai kalbu ne apie tai, kad nusispjauti ant kitų, lipti per jų galvas, ne tai, kad neprašyti pagalbos ar jos nesuteikti. Tai reiškia, netrukdant kitiems ir pačiam save išsilaikant (ir savo vaikus), suprasti savo poreikius ir nebijoti bent jau pabandyti padaryti tai, apie ką svajoji. Įsirengti namus tokius, kokius nori, dirbti darbą, kokio norisi, rengtis taip, kaip pačiam patinka. Laisvalaikį leisti taip, kaip norisi. Ne pagal tai, ką daro kiti, ne pagal tai, kiek tai surinktų „patinka“, ne pagal tai, kaip tėvai gyveno, ne pagal madas ar populiarumą, bet taip, kaip ir kame jaučiatės geriausiai.
Kaip I. Yalomas knygoje „Žiūrėti į saulę. Kaip įveikti mirties baimę“, gražiai pasakė, žiūrėjimas tiesiogiai į saulę ir į mirtį yra pavojingas. Taigi, siūlau geriau pažvelgti ne mirčiai, bet savo mirties baimei į akis. Leiskite tam jausmui būti, leiskite iškilti baisiausiam scenarijui – jūsų dienos suskaičiuotos (nebijokite, ne nuo įsivaizdavimo žmonės miršta, aš pati, būdama truputį virš dvidešimties, vaizduotėje prasirgau visomis mirtinomis ligomis – ir nieko, gyva). DĖL KO GAILĖTUMĖTĖS LABIAUSIAI? Atsakėte? Galite būti tikri: ši sritis reikalauja jūsų dėmesio. Čia jūs gyvenate, elgiatės ir jaučiatės ne taip, kaip iš tikrųjų norite. Galbūt kažkas jus neteisingai išmokė, gal pasiduodate visuomenės ar giminės spaudimui, gal taip elgiatės, nes „visi taip gyvena“, galbūt apskritai nemokate savarankiškai priimti sprendimų, nes bijote prisiimti už juos atsakomybę? Beje, yra tokia technika, kurioje kliento klausiama, kaip gyventumėte, jei sužinotumėte, kad liko gyventi viena diena, viena savaitė arba vieni metai? Tačiau daugelis to klausimo nesupranta, nes suaugę žmonės atpratę norėti. Atpratę, o gal net neįpratę klausyti savęs, savo poreikių, savo troškimų, savo intuicijos. Jie pradeda fantazuoti, kaip jie apiplėštų banką ir išskridę į tolimus kraštus, linksmintųsi. Kalba apie pramogas. Tačiau realiai žmonės prieš mirtį dėl pramogų stygiaus neapgailestauja.
Suaugę žmonės vartotojiškoje visuomenėje įsivaizduoja, kad tikroji prasmė yra pasiekimai, pinigai ir visa, kas už juos nuperkama. Dėl to, kuomet išgirsta klausimą apie tai, ką nuveiktų, jiems atrodo, kad desperatiškai pultų į pramogų ir malonumų liūną. Ar teko kada girdėti, kad kas nors sakytų: „va, taip gerai paošiau, dabar jau galiu ir numirti“? Man neteko. Taigi, malonumai yra gerai, bet prasmės jausmo nesukuria.
Klausimas „dėl ko labiausiai gailėtumėtės?“ ir parodo, kur mes gyvename ne taip, kaip norime. Ką darome ne taip?
Buvusi slaugė Bronnie Ware pastebėjo, kad dauguma žmonių prieš mirtį gailisi tų pačių dalykų. Spėkit, ko? Dažniausias atsakymas – kad negyveno savo gyvenimo. Kad darė sprendimus pagal kitų žmonių lūkesčius. Kad neįgyvendino, net nepabandė, savo svajonių, nebandė siekti savo tikslų, nesimokė, nedirbo ir neugdė savyje to, kur širdis linko, kad neišreiškė savo nuomonės, nenubrėžė ribų, kad nebrangino sau mielų draugų, ar tiesiog nemokėjo, neleido sau džiaugtis gyvenimu Yra žmonių, kurie labai bijo eiti į laidotuves. Jie paprastai sako „kaip aš nemėgstu laidotuvių!“. Tarsi būtų įprasta laidotuves mėgti J Tačiau visgi kalba eina ne apie pomėgį, o apie baimę. Kito mirtis, ypač panašaus amžiaus arba jaunesnio, primena mums apie mūsų pačių laikinumą. Ir kai šie žmonės, „itin nemėgstantys laidotuvių“ pasigilina į save, supranta kad neretai jie gyvena kitų (pvz., savo tėvų, visuomenės) gyvenimus. Jie mokėsi tos specialybės, kuri tuo metu buvo prestižinė, arba užsiėmė tuo, ką veikė tėvai. Per daug kreipė dėmesio, ką kiti pasakys. Kovojo beprasmėse kovose. Beprasmėse todėl, kad patys netikėjo tuo, dėl ko kovojo. Barėsi su visais dėl smulkmenų, dėl kitokios nuomonės, nors labai norėjo gražių santykių. Bet išdidumas neleido. Arba priešingai, leido visiems lipti sau ant galvos, eikvojo savo brangų laiką padėdami kitiems pasiekti viršūnes, užuot pasakę NE bei parodę jiems savo vietą. Nors slapta svajojo... nors visuomet mėgo... (įsirašykite bet ką).
Tačiau tik išsiaiškinti dėl ko gailėtumeisi, neužtenka. Technika skirta ne tam, kad paskęstum savigraužos pelkėje. Todėl kitas, dar nepatogesnis klausimas turėtų būti: KĄ DABAR GALITE PADARYTI GYVENIME, KAD PO METŲ, KELIŲ AR KELIOLIKOS, NESIGAILĖTUMĖTE? Ir būtinai tai padaryti. Bent pabandyti.
Labai paprastas pavyzdys iš darbinės praktikos. 24 metų vyras kreipėsi pas mane dėl panikos priepuolių ir stiprios mirties baimės. Jis lankėsi pas įvairiausius gydytojus, pats logiškai suprato, kad baimė neturi jokio racionalaus pagrindo, tačiau niekaip negalėjo jos įveikti. Kuomet pradėjome dirbti, po truputį aiškėjo galimos priežastys. Jo stichija buvo aktyvus gyvenimo būdas. Pastaruosius pora metų jo gyvenimas buvo itin sėslus – protiškai įtemptas, tačiau sėdimas darbas, grįžęs namo jausdavosi pavargęs, todėl vakarus su drauge leisdavo namuose ant sofos, prie televizoriaus. Savaitgalius leisdavo susitikdami su draugais kavinėse, kartais nueidavo į kokį vakarėlį. Taigi, jo kūnas ir siela ilgėjosi veiksmo. Ne, jam nepasiūliau mesti darbą ir siekti sporto aukštumų. Tačiau po darbo ir savaitgaliais vyras stengdavosi kuo daugiau pajudėti – išeiti su žmona pasivaikščioti, pabėgioti parke, su draugais pažaisti krepšinį, savaitgaliais pasistengdavo susiorganizuoti plaukimą baidarėmis ar kelionę dviračiais. Rodos, nedideli pokyčiai, tačiau po kelių savaičių išnyko ir panikos priepuoliai, ir mirties baimė.
Taigi, savo prasmės suvokimas, arba, paprasčiau, gyvenimas pagal save nėra tik filosofiniai paistalai ar neturinčių ką veikti ponų „išmislas“. Nes kai gyveni neprasmingai, psichologiškai tarsi miršti. Todėl baimė, galima sakyti saugo tave ir nuo psichologinės, ir nuo tikrosios mirties.
 
Ramybės jums ir stiprybės!
 
Šaltinis: https://gyvenulengviau.blogspot.com/
Asta Petrauskienė | Gyvenulengviau.blogspot.com
Psichologė, kognityvinės elgesio terapijos praktikė