Seniau per Grabnyčias ( gramnyčias) žmonės nešdavo į bažnyčią pašventinti žvakes. Tokia žvakė, vadinama grabnyčia arba grauduline, buvo ir tebėra plačiai naudojama papročiuose ir buityje.

Šventės pavadinimas neatskleidžia jos esmės, ir dažniausiai jis nukreipia mintis į momentus, kai grabnyčių žvakė uždegama gresiant pavojui ar mirties akivaizdoje. Tačiau, ir tame yra prasmingos tiesos: juk mirtis dažnai asocijuojasi su tamsa, nežinomybe, o deganti žvakė – Kristaus, pergalės prieš mirtį ir tamsą simbolis, todėl nuo seno sunkios būklės ligonis būdavo apšviečiamas grabnyčių šventėje pašventintomis žvakėmis, o taip pat jau ir miręs žmogus anapilin būdavo palydimas grabnyčinių žvakių šviesa, kad vėlei nušviestų kelią į dangų.

Grabnyčią degdavo ir pastatydavo ant lango, pamatę kylantį audros debesį su perkūnija. Nuo senų laikų buvo tikima, kad graudulinės žvakės saugo namus ir šeimyną nuo perkūnijos, audros ir ligų. 

Liturgijos knygose šventė oficialiai vadinama Viešpaties paaukojimu.