Nelengva rasti tinkamus žodžius kalbant apie mirtį.
Mano požiūris į mirties procesą susiformavo iš asmeninės patirties, prisilietus prie artimųjų išėjimo slėpinio, ir yra pagrįstas teosofiniu, filosofiniu, antropoteosofiniu požiūriu. Visu tuo noriu pasidalyti su žmonėmis, kuriems tai rūpi.
Reikia išdrįsti kalbėti apie mirtį kaip apie žmogiškąją patirtį, apie perėjimą. Nenoras arba baimė tai daryti, apmąstyti mirties slėpinį yra vienas didžiausių trukdžių, neleidžiančių tinkamai pasiruošti neišvengiamai tikrovei.
Esu atvira pokalbiams su išeinančio ar išėjusio žmogaus artimaisiais, ir pasiruošusi padėti jiems suvokti mirties, kaip perėjimo iš vieno pasaulio į kitą, procesą. Suprasdami, kaip viskas vyksta, mes galime labai padėti ne tik išėjusiai sielai, bet ir sau. Esu pasiruošusi pasidalyti žiniomis apie mirimo ir mirusiųjų palydėjimo kultūrą.
Išlydėtoja Margarita

      Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios kunigas doc. dr. Andrius Vaitkevičius parengė trumpą aprašymą apie tai, kaip turi būti laidojamas Katalikų Bažnyčioje krikštytas žmogus, apimamt visas tradicijas iki pat pirmųjų mirties metinių. Tradicijos padeda išlaikyti pagarbą atsisveikinant su mirusiais ir tuo pačiu tai kunigo patarimas, kaip teisingai išlydėti į amžinybę, bei kokį santykį per maldą turėti su mirusiais jau po laidotuvių žėlavos laikotarpiu.

Katalikiškos laidotuvės ir mirusiųjų pagerbimas

 

Katalikiškos laidotuvės susideda iš sekančių elementų:

 

Išvakarėse giedami Kalvarijos kalnai arba kitos giesmės, arba skaitomos įvairios maldos, giedamas arba kalbamas rožančius. Laidotuvių dieną dalyvaujama šv. Mišiose, kurios gali vykti prieš laidotuves arba laidotuvių dieną, po to seka malda gedulo namuose, mirusiojo palydėjimas į kapines ir kapo duobės pašventinimas.

 

Pirmaisiais metais po žmogaus mirties pagerbiant jo atminimą ir prašant Dievo gailestingumo jo sielai meldžiamasi užsakant daugiau šv. Mišių. Šv. Mišių sukaktis galima skaičiuoti arba nuo mirimo arba nuo palaidojimo dienos:

Devintinės (devinta diena po mirties);

Trisdešimtinės (trisdešimta diena po mirties, arba vienas mėnuo po mirties);

Metinės (vieneri metai po mirties). Pastačius naują paminklą jis šventinamas (jeigu laidojama šeimos kape, paminklo antrą kartą šventinti nereikia). Pagal tradiciją galima pasikviesti giedorius, kurie padeda sužadinti maldos dvasią.

 

Laidotuvių šv. Mišios užsakomos toje bažnyčioje, kurioje mirusysis lankėsi arba toje bažnyčioje, kurioje planuojama laidoti. Reikia nuvykti į parapijos (bažnyčios) raštinę arba kleboniją ir sutarti dėl laidotuvių šv. Mišių bei palydėjimo į kapines. Turėkite su savimi mirties liudijimą, jo reikės bažnyčioje pildant laidotuvių metrikų knygą.

 

Katalikai gedi savo artimųjų iki pirmųjų mirties metinių sukakties. Tai yra laikas, kada namie turimas mirusiojo atvaizdas, padėtas pagarbioje vietoje, ir už kurį kasdien pasimeldžiama. Šeimos narius ir giminaičius sukviečiame maldai tada, kada užprašome šv. Mišias.