Nelengva rasti tinkamus žodžius kalbant apie mirtį.
Mano požiūris į mirties procesą susiformavo iš asmeninės patirties, prisilietus prie artimųjų išėjimo slėpinio, ir yra pagrįstas teosofiniu, filosofiniu, antropoteosofiniu požiūriu. Visu tuo noriu pasidalyti su žmonėmis, kuriems tai rūpi.
Reikia išdrįsti kalbėti apie mirtį kaip apie žmogiškąją patirtį, apie perėjimą. Nenoras arba baimė tai daryti, apmąstyti mirties slėpinį yra vienas didžiausių trukdžių, neleidžiančių tinkamai pasiruošti neišvengiamai tikrovei.
Esu atvira pokalbiams su išeinančio ar išėjusio žmogaus artimaisiais, ir pasiruošusi padėti jiems suvokti mirties, kaip perėjimo iš vieno pasaulio į kitą, procesą. Suprasdami, kaip viskas vyksta, mes galime labai padėti ne tik išėjusiai sielai, bet ir sau. Esu pasiruošusi pasidalyti žiniomis apie mirimo ir mirusiųjų palydėjimo kultūrą.
Išlydėtoja Margarita

(vertimas iš rusų kalbos)

 

Mums reikėtų išmokti ne tik kitaip galvoti apie mirtį, bet mes turėtume mokytis kitaip pajausti mirtį. Juk mirties paslaptis iš tiesų yra susijusi su mįslingiausia pasaulio paslaptimi.

 Tik tegul mums tampa absoliučiai aišku viena, kad, eidami pro mirties vartus, mes paleidžiame viską, ko dėka fiziniame pasaulyje mes semiamės suvokimo ir pažinimo, ir kažką patiriame išoriniame pasaulyje. Mūsų jutiminių organų pagalba fiziniame pasaulyje mes įgyjame pasaulio suvokimą apie pasaulį.

Žengdami į dvasinį pasaulį mes šiuos pojūčius nusimetame. Ir tuomet mums daugiau nebelieka jutiminių organų. Vien tai turėtų pasitarnauti mums įrodymu, kad galvodami apie subtilų pasaulį turime įdėti gerokai pastangų, kad mąstytume kitaip, nei išmokome galvoti pasitelkdami savo jutiminius organus.

 Fiziniame pasaulyje žmogus visada mato mirtį tik vienpusiškai; jis mato, kaip žmogaus gyvenimas vystosi iki tam tikro momento, kai žmogus miršta - tai reiškia, kad visų pirma fizinis kūnas atsiskiria nuo aukštesnių žmogaus prigimties kūnų, o po to ištirpsta fiziniame pasaulyje.

 Iš tiesų galime pasakyti: tai, ką fiziniame pasaulyje žmogus mato kaip mirtį, reiškia: pamatyti mirtį vienpusiškai. Bet pamatyti mirtį iš kitos pusės reiškia pamatyti ją iš tiesų priešingoje šviesoje, reiškia matyti visiškai kitaip. Kai gimdami įžengiame į fizinį gyvenimą, mes pirmiausia patiriame, kad mūsų išgyvenimai toli gražu dar nėra pilnai pasiekę aukščiausiojo fizinės sąmonės taško.

 Jūs žinote, kad pirmaisiais metais mūsų išgyvenimai yra tokie, kad pasitelkdami savo įprastą fizinę sąmonę mes negalime jų prisiminti. Pasitelkiant savo įprastą fizinę sąmonę, niekas negali prisiminti savojo gimimo. Gimimas užmirštamas, užmirštamas dar pirmaisiais gyvenimo metais.

 Jeigu mes fiziniame gyvenime tarp gimimo ir mirties atsigręšime į savo gyvenimą, tai mes prisiminsime jį tik iki tam tikro momento. Po to prisiminimai nutrūksta. Taškas, kuriame jie nutrūksta, - tai nėra mūsų fizinis gimimas, potyriai jo nepasiekia. Nei vienas žmogus pasitelkdamas potyrius negali žinoti, kad jis gimė.

 Jis gali tik apie tai samprotauti. Jei gamtos tyrinėtojas tvirtina, kad jis norėtų priimti tik tai, ką galima pamatyti, tai sutinkamai su šia teze, siekiant išlikti logišku, nei vienas žmogus negalėtų patvirtinti savo gimimo fakto, nes neįmanoma suvokti savo paties gimimo nepasitelkiant aiškiaregystės: apie gimimą galima tik numanyti.

 Proporcingai tam priešingą suvokimą mes aptinkame mirties atžvilgiu. Viso savo gyvenimo eigoje tarp mirties ir naujojo gimimo prieš dvasines žmogaus akis kaip aiškiausias, ryškiausias įspūdis iškyla mirties momentas, kurį jis yra patyręs anksčiau. Tačiau nemanykite, kad iš to jūs galite daryti išvadą, jog tai būtų skaudi patirtis.

 Čia jūs galėtumėte pagalvoti, kad mirusysis žvelgia į tai, ką fiziniame pasaulyje jūs matote kaip mirtį - sunaikinimą, žūtį. Bet mirusysis mato mirtį iš kitos pusės; jis mirtyje mato kažką tokio, ką žmogus įprastu būdu gali patirti dvasiniame pasaulyje, nėra nieko gražesnio, nei mirties matymas.

 Pamatyti šią dvasinio pasaulio pergalę prieš materialųjį pasaulį, tas sielos dvasinės šviesos švytėjimas iš materialiosios tamsos, štai kur yra didžiausia, reikšmingiausia iš visko, ką galima pamatyti anapus, tame gyvenime, kurį žmogus kuria tarp mirties ir naujojo gimimo.

 Kai žmogus nusimeta eterinį kūną tarp mirties ir naujojo gimimo, o jo sąmonė palaipsniui pilnai susiformuoja, kas įvyksta netrukus po mirties, tai atsitinka taip, kad jis savo atžvilgiu užima ne tą poziciją, kurią užėmė savo atžvilgiu fiziniame pasaulyje.

 Jei žmogus čia, fiziniame pasaulyje, miega, tai vyksta nesąmoningai, tačiau nubudęs jis suvokia tai, ką žino: aš turiu ,,save“, „aš“ esu manyje. Po mirties dvasiniame pasaulyje viskas yra kiek kitaip - čia jo savimonė yra aukštesniame lygmenyje – ji nėra tokia pati.

 Ten yra kažkas panašaus į galvojimą apie „aš“, savojo „aš“ prisiminimą. Lygiai taip, kaip čia ryte, pabudus, reikia suvokti savąjį „aš“, susivokti, taip ir dvasiniame pasaulyje. Bet šis savęs prisiminimas – tai žvilgsnio nukreipimas atgal į mirties akimirką.

 Todėl savęs pažinimas yra tai, ko mums reikia, kas daro mus stiprius gyvenimui tarp mirties ir naujojo gimimo. Kodėl mirusiesiems panegirikos kalbomis įkvėpimo pagauti arba intuityviai siunčiame tai, kas susiję su mumis? Tai sklinda iš mirusiojo gyvenimo po mirties.

 Tai suteikia jiems pagalbą, sustiprina jų savęs pažinimo galias. Jei netrukus po mirties, kai mirusiųjų sąmonė dar nepabudo, kalbama apie tas savybes, kurias jie patys savyje jaučia, tai tuo pačiu suteikia galimybę į juos įsilieti toms jėgoms, kurios jiems būtinos, kad palaipsniui įgytų galimybę atsigręžti į mirties akimirką, kai visa jų esybė buvo sutelkta į tai, kaip ji vystėsi tarp gimimo ir mirties.

 Tokiu būdu jie ateina į pagalbą mirusiesiems, jei, netrukus po mirties leidžia į juos įsilieti kažkam, kas suteikia galimybę prisiminti turėtas savybes, išgyvenimus ir pan., tai, kas buvo jiems būdinga. Tuo pačiu pažadina savęs pažinimo galią.

 Jūs galite suprasti: kaip ir čia, Žemėje, vieno žmogaus gyvenimas nėra tolygus kito gyvenimui, tačiau visi žmonės turi gyvenimus, kurie skiriasi vienas nuo kito, taip yra ir su tais, kurie praėjo pro mirties vartus. Tarp mirties ir naujojo gimimo nei joks dvasinis gyvenimas nėra nėra panašus į kitą.

 

Šaltinis: Rudolf Steiner rinktinės mintys

https://www.nemari.lt/ru/blogas/74-shtejner-r-tajna-smerti