Nelengva rasti tinkamus žodžius kalbant apie mirtį.
Mano požiūris į mirties procesą susiformavo iš asmeninės patirties, prisilietus prie artimųjų išėjimo slėpinio, ir yra pagrįstas teosofiniu, filosofiniu, antropoteosofiniu požiūriu. Visu tuo noriu pasidalyti su žmonėmis, kuriems tai rūpi.
Reikia išdrįsti kalbėti apie mirtį kaip apie žmogiškąją patirtį, apie perėjimą. Nenoras arba baimė tai daryti, apmąstyti mirties slėpinį yra vienas didžiausių trukdžių, neleidžiančių tinkamai pasiruošti neišvengiamai tikrovei.
Esu atvira pokalbiams su išeinančio ar išėjusio žmogaus artimaisiais, ir pasiruošusi padėti jiems suvokti mirties, kaip perėjimo iš vieno pasaulio į kitą, procesą. Suprasdami, kaip viskas vyksta, mes galime labai padėti ne tik išėjusiai sielai, bet ir sau. Esu pasiruošusi pasidalyti žiniomis apie mirimo ir mirusiųjų palydėjimo kultūrą.
Išlydėtoja Margarita

Siekiant estetinio vaizdo daromos įvairios puošnios kompozicijos, gėlių gausoje mirusysis tarsi paslepiamas. Vis dėlto gedulo vainikai – išskirtinis laidotuvių atributas, jie yra būtini laidotuvėse.

Dažnai akimis perbėgu per gedulo juostų užrašus ant vainikų. Jau kurį laiką pastebiu, kad į užmarštį traukiasi užrašai su žodžiais, skirtais mirusiajam. Tik pasirašoma sielvartaujantys vaikai, giminės, bendradarbiai. Suprask, šitas – nuo to, o anas – nuo to. Tarsi atneštu vainiku norėta reprezentuoti save. Taip vainikas tampa tyliu mirusiojo artimųjų statuso ženklu.

Kad ir koks didelis būtų vainikas, papuoštas brangiomis gėlėmis, svarbiausia yra ne tai, o žinia, kurią įdėjote į gedulo juostą. Nuoširdūs ir šilti paskutiniai atsisveikinimo žodžiai – tarsi atskleidžia tikrą požiūrį į mirusįjį. Ant vainiko užrašyti linkėjimai ir kreipimasis į velionį – tai paskutinė dovana, atiduodama su meile bei pagarba, liudijanti nuoširdų sielvartą.

 

 Išlydėtoja Margarita