Nelengva rasti tinkamus žodžius kalbant apie mirtį.
Mano požiūris į mirties procesą susiformavo iš asmeninės patirties, prisilietus prie artimųjų išėjimo slėpinio, ir yra pagrįstas teosofiniu, filosofiniu, antropoteosofiniu požiūriu. Visu tuo noriu pasidalyti su žmonėmis, kuriems tai rūpi.
Reikia išdrįsti kalbėti apie mirtį kaip apie žmogiškąją patirtį, apie perėjimą. Nenoras arba baimė tai daryti, apmąstyti mirties slėpinį yra vienas didžiausių trukdžių, neleidžiančių tinkamai pasiruošti neišvengiamai tikrovei.
Esu atvira pokalbiams su išeinančio ar išėjusio žmogaus artimaisiais, ir pasiruošusi padėti jiems suvokti mirties, kaip perėjimo iš vieno pasaulio į kitą, procesą. Suprasdami, kaip viskas vyksta, mes galime labai padėti ne tik išėjusiai sielai, bet ir sau. Esu pasiruošusi pasidalyti žiniomis apie mirimo ir mirusiųjų palydėjimo kultūrą.
Išlydėtoja Margarita

Pasibaigus šermenims eidama iš šarvojimo salės nugirstu jaunų žmonių pokalbį. Jie ką tik atsisveikino su savo seneliu ir rengėsi važiuoti į kapines.

      - Va čia tai laidotuvės! Čia tai suprantu! Valandėlę pabuvai ir viskas baigta. Štai kaip turi būti. Ir negaliu suprasti žmonių, kurie prie karsto prasėdi kelias dienas. Nesuprantu, kam to reikia?

 Tokių ir panašių pokalbių savo darbe paskutiniu metu tenka nugirsti vis dažniau. Ir ne tik iš jaunų žmonių, kurie gali ir nežinoti senųjų laidotuvių tradicijų. Panašiai galvoja ir nemaža dalis vyresnių žmonių, dar menančių mūsų protėvių iš kartos į kartą perduotas tradicijas ir žinančių jų reikšmę bei prasmę.

Išsaugoti papročiai ir tradicijos tarsi veidrodis atspindi mūsų pačių vertybes, pasaulėžiūrą ir gyvenimo būdą. Požiūrį į mirtį atspindi laidojimo kultūra.

Žodis tradicija apibrėžiamas kaip istoriškai susidarančių ir įsitvirtinančių kultūros formų perdavimas iš kartos į kartą, kuris lemia tautos kultūros išlikimą.

Mūsų protėviai žvelgė į mirtį ramiai ir priėmė ją be baimės. Jų gebėjimas pažvelgti baimei ir nežiniai į akis, atsiverti, gebėjimas pasiruošti ir priimti mirtį, kaip rašė A. Žarskus, vienas svarbiausių aukštos dvasinės kultūros požymių, kuris vis mažiau būdingas šiuolaikiniams žmonėms.

Pamažu kinta ir pats santykis su mirtimi. Ji vis labiau darosi mums nepažini. Mirtis mus baugina. Mes tarsi prarandame supratimą, kad mirtis gali būti neišvengiama. Labai dažnai artimieji skuba senyvą žmogų išvežti į ligoninę, kad jis tik nemirtų namuose. Prasidėję laidotuvių tradicijų pokyčiai trumpina atsisveikinimo ir budėjimo laiką: vietoj trijų dienų kartais lieka para ar vos kelios valandos. Vis dažniau pastebiu, jog nykstant tradicijoms prarandame atsisveikinimo galimybę, leidžiančią priimti mirties faktą, apsiprasti su tuo, kad žmogus mirė ir mes turime jį paleisti.

Laidotuvių apeigos – tai tarsi mūsų sielos kalba ir nematomo santykio su išėjusio artimojo siela išraiška. Tai mūsų paskutinė žemiška dovana mirusiajam. Orus palydėjimas ir kūno pagerbimas kaip sielos bendradalyvio dvasiniame gyvenime.

Laidotuvių tradicijos taip pat leidžia artimiesiems būti labiau įsitraukusiems, o ne stebėtojams.

Kokia tradicijų, susiformavusių per daugelį amžių, prasmė žmogui ir kokia apeigų reikšmė gedintiems artimiesiems? Kokia jų funkcija?

Sutrumpėjęs laidotuvių laikas nepalieka erdvės žmonių išgyvenimams, galbūt taip norima, kad jos nebūtų tokios graudžios. Bet neišgyventas sielvartas, su kuriuo susijusi netektis, reiškia ir neišgyventą netekties jausmą, kuris per laiką gali sukelti kitų problemų. Apie tai daug kalba ir rašo psichologai. Todėl neskubėkite kuo greičiau atsisveikinti su mirusiu artimuoju, tai individualus, laiko neribojamas procesas. Laidotuvių esmė – pagerbti mirusįjį.

Per šermenis artimieji aprauda mirusįjį. Raudos – svarbus laidotuvių momentas. Jomis mirusiojo artimieji išreiškia savo sielvartą bei meilę. Maldos už mirusįjį, raudos – tai misterija. A. Žarskus rašo, kad raudose kreipiamasi ir į anksčiau mirusius velionio artimuosius, prašant jų, kad šie pasitiktų, priimtų į savo tarpą ir pamokytų naujai ateinantį. Mūsų protėviai žinojo, kad kai žmogus miršta, kūnas grąžinamas žemei, o siela – Dievui.

 

Išlydėtoja Margarita