Skaitydama paskaitas apie laidojimo kultūrą, daug kalbu apie mirtį. Vis dėlto geriau pagalvojusi, suprantu, kad apie gyvenimą kalbu dar daugiau. Nes gyvenimas – tai ir mirtis, o mirtis – irgi gyvenimo dalis.

Kai suvoki gyvenimo trapumą, imi jį labiau vertinti. Tuomet pradedi atskirti, kas turi tikrąją vertę. Viena vertus, supranti, kad viskas yra „memento mori“ (liet. atmink, kad mirsi), bet, kita vertus, susimąstai apie gyvenimo prasmę ir pradedi ieškoti pozityvumo. Mirtis gali būti puiki gyvenimo mokytoja ir bendrakeleivė siekiant išeiti be apgailestavimo.

Reikėtų nepamiršti, kad susidėlioti savo prioritetus ir išmokti savo pamokas gali tik iki tol, kol neperžengei slenksčio. Gali panaudoti savo laiką tikslingai: stebėti savo elgesį, vertinti santykius, turėti savo požiūrį į pinigus, meilę, aplinką. Tai reiškia – gyventi taip, kad kai ateis laikas, kai būsi pavargęs ir atlikęs savo darbus, ramiai ir be savigailos peržengsi paskutinį gyvenimo slenkstį.

Išlydėtoja Margarita